Spragsimieji priebalsiai

Spragsimieji priebalsiai – ypatinga kategorija priebalsių, tariamų lūpomis arba liežuviu be išeinančios iš plaučių ekspiracinės oro srovės, pasitelkiant tik burnos ertmėje ir žiotyse esantį orą.

Kcho kalbos (Namibija), gausiai vartojančios spragsimuosius priebalsius, pavyzdys.

Tariant šiuos garsus, lūpos užima vienam ar kitam uždarumos priebalsiui artikuliuoti reikalingą padėtį; vėliau oras su jėga įtraukiamas tarp uždorį suformavusių kalbos padargų. Pastarieji dėl slėgio sandariai ir stipriai vienas prie kito prisispaudžia, o atitraukiami sukelia gana stiprų spragtelėjimą. Tokią artikuliaciją galima vertinti (fonetikoje taip ir daroma) kaip vieną inspiracijos rūšių, t. y. garsai tariami orą į plaučius įtraukiant. Spragsimojo lūpinio priebalsio pavyzdys galėtų būti paprasto bučinio garsas arba pakšėjimas lūpomis prisiviliojant gyvūnus, raginant arklius ir t. t. Lietuvių kalboje spragsimieji priebalsiai gali būti pavartoti tam tikruose jaustukuose, pavyzdžiui, kalbantis su vaikais pasigėrėjimui išreikšti vartojamas jaustukas nca (čia raide c žymimas spragsimasis priebalsis, o ne afrikata [t͡s] kaip žodyje citrina).

Spragsimieji priebalsiai yra įprasti kalbos garsai pietų Afrikoje – koisanų kalbose; iš šių kalbų juos yra pasiskolinusios kai kurios bantų ir kitos gretimos kalbos. Rytų Afrikoje šie priebalsiai vartojami sandavių, hadzų, iš dalies dahalų kalbose. Vienintelė už Afrikos ribų spragsimuosius priebalsius vartojusi kalba – latilų ir jankaalų genčių vyrų ritualinė damino kalba Australijoje.

Spragsimųjų priebalsių rūšys

Visus spragsimuosius priebalsius galima suskirstyti į penkis tipus:

• abilūpinius, TFA [ʘ]  klausytis (plačiau)
• dantinius, TFA [ǀ]  klausytis (plačiau)
• alveolinius, TFA [ǃ]  klausytis (plačiau)
• palatalinius, TFA [ǂ]  klausytis (plačiau)
• šoninius, TFA [ǁ]  klausytis (plačiau)

Įmanomas šeštasis tipas, retrofleksinis, žymimas simboliu [𝼊].