Stavropolio kraštas
Stavropolio kraštas (rus. Ставропольский край) – federacinis kraštas Rusijos europinės dalies pietuose, Pietų federacinėje apygardoje. Ribojasi su Rostovo sritimi ir Kalmukija šiaurėje, su Dagestanu – rytuose, su Čečėnija ir Šiaurės Osetija – pietryčiuose, su Kabardos Balkarija ir Karačajų Čerkesija – pietuose, su Krasnodaro kraštu – vakaruose. Administracinis centras – Stavropolis.
Stavropolio kraštas Ставропольский край | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Valstybė | Rusija | ||||||
Federalinė apygarda | Pietų federalinė apygarda | ||||||
Ekonominis regionas | Šiaurės Kaukazo | ||||||
Administracinis centras | Stavropolis | ||||||
Oficialios kalbos | rusų | ||||||
Vadovas | Valerijus Gajevskis | ||||||
Gyventojų | 2 701 215 (16) | ||||||
Plotas | 66 160 km² (48) | ||||||
- vandens % | 0,6 % | ||||||
Tankumas | 41 žm./km² | ||||||
Vikiteka | Stavropolio kraštasVikiteka |
Geografija
redaguotiDidžiąją krašto dalį užima Stavropolio aukštuma. Pietuose siekia Kaukazo priekalnes, o šiaurėje leidžiasi į Kumos-Manyčiaus įdubą. Aukščiausia srities vieta – Beštau kalnas (1401 m). Klimatas vidutinių platumų, žemyninis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -5 °C iki -10 °C kalnuose, liepos temperatūra 22-25 °C (kalnuose 14 °C). Metinis kritulių kiekis 300–300 mm, priekalnėse – 600 mm.
Pagrindinės Stavropolio krašto upės: Kubanė, Kuma, Jegorlykas, Podkumokas, Kalausas, Manyčius. Vyrauja stepės, plačialapių miškai (ąžuolai, bukai) su spygliuočių (eglių, pušų, kedrų) priemaiša pakalnėse.[1]
Gyventojai
redaguotiDauguma krašto gyventojų susitelkę rytuose bei Kaukazo priekalnėse (ypač Piatigorsko rajone). Rečiausiai gyvenamos šiaurės rytų stepės.
Tautinė sudėtis
redaguoti- rusai – 76,6 %
- armėnai – 10,5 %
- ukrainiečiai – 1,7 %
- darginai – 1,5 %
- graikai – 1,2 %
- nogajai, čigonai, karačiajai ir kt.
Didžiausi miestai
redaguoti- Stavropolis – 363,7 (tūkst. gyv., 2008 m.)
- Piatigorskas – 140,1
- Kislovodskas – 129,2
- Nevinomyskas – 129,1
- Jesentukai – 81,7
- Mineraliniai Vandenys – 76,7
- Georgijevskas – 69,2
- Budionovskas – 65,2
- Michailovskas – 61,0
- Zelenokumskas – 40,5
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.