Vikipedija

Strategija

Strategija (iš sen. gr. στρατηγία = stratēgia 'kariuomenės lyderio menas; liepimas'[1]) – aukšto lygio planas pasiekti vieną ar daugiau tikslų, neapibrėžtų sąlygų įtakoje. Kalbant apie „generolo meną“, įskaitant kelis įgūdžių pogrupius – taktiką, apgulties meną, logistiką ir t. t., terminas buvo pradėtas naudoti VI amžiuje Rytų Romos terminologijoje ir buvo išverstas į Vakarų liaudies kalbas tik XVIII amžiuje. Nuo tada iki XX amžiaus žodis „strategija“ pažymėjo „visapusišką kelią bandant siekti politinių tikslų, įskaitant grėsmes ar faktinį jėgos panaudojimą karinio konflikto, kuriame abu priešai bendrauja, metu.“[2]

Strategija yra svarbi, nes turimi ištekliai šiems tikslams pasiekti paprastai būna riboti. Strategija paprastai apima tikslų nustatymą, veiksmų eigą, kad būtų pasiekti tikslai, ir veiksmų vykdymui reikalingų išteklių sutelkimą. Strategija apibūdina, kaip tikslai bus pasiekti naudojantis ištekliais. Vyresnioji organizacijos vadovybė įprastai įpareigota nustatyti strategiją. Strategija gali būti paruošta arba gali atsirasti kaip veiklos modelis, kai organizacija prisitaiko prie savo aplinkos arba konkuruoja. Tai apima tokią veiklą, kaip strateginį planavimą ir strateginį mąstymą.[3]

Henris Mintzbergas iš Makgilio universiteto apibrėžė strategiją kaip „modelį sprendimų sraute“, norėdamas sukurti kontrastą požiūriui į strategiją, kaip į planavimą,[4] o Maksas McKeownas (2011) teigia, kad „strategija yra ateities formavimas“ ir žmogaus bandymas pasiekti „norimus tikslus su turimomis priemonėmis“. Dr. Vladimiras Kvintas apibrėžia strategiją kaip „doktrinos radimą, formulavimą ir plėtojimą, kad būtų užtikrinta ilgalaikė sėkmė, jei jos bus nuosekliai laikomasi.“[5]

Strategijos komponentai

redaguoti

Profesorius Ričiardas P. Rumeltas 2011 m. aprašė strategiją, kaip problemų sprendimo būdą. Jis rašė, kad gera strategija turi pagrindinę struktūrą, vadinamą branduoliu. Branduolys turi tris dalis : 1) Diagnozę, kuri apibrėžia arba paaiškina iššūkio pobūdį; 2) Pagrindinę politiką tvarkantis su iššūkiu; ir 3) Suderintus veiksmus, skirtus įgyvendinti norimą politiką.[6]Kalboje dėl Kubos raketų krizės 1962 m. spalio 22 d. JAV Prezidentas Dž. F. Kenedis iliustravo šiuos tris strategijos elementus:

  1. Diagnozė: „Ši Vyriausybė, kaip žadėta, Kubos saloje išlaikė artimiausią priežiūrą sovietų kariuomenės didėjimui. Per praeitą savaitę neabejotini įrodymai nustatė, kad serija raketų bazių šiuo metu yra rengiamos toje izoliuotoje saloje. Šių bazių paskirtis gali būti niekas kitas, kaip suteikti branduolinio smūgio galimybę prieš Vakarų pusrutulį“.
  2. Veiksmų politika: „Dėl to, mūsų tikslas – išvengti šių raketų panaudojimo prieš mūsų, ar bet kurią kitą šalį ir užtikrinti jų pasišalinimą ar sunaikinimą Vakarų pusrutulyje“.
  3. Veiksmų planai: pirmasis iš septynių sunumeruotų žingsnių buvo tai: „Norint sustabdyti šį priešiškumą, yra pradėdamas griežtas karantinas visai karinei įrangai, plukdomai į Kubą. Bet kokio pobūdžio laivai, nesvarbu iš kokios tautos ar uosto, plaukiantys į Kubą – jei randama puolamosios ginkluotės krovinių, bus išsiųsti atgal.[7]

Rumeltas rašė 2011 m., kad trys svarbūs strategijos aspektai yra: „išankstinė meditacija, kitų elgesio numatymas ir kryptingas koordinuotų veiksmų dizainas“. Jis apibūdino strategiją, kaip dizaino problemos sprendimą, su kompromisais tarp įvairių elementų, kurie turi būti suderinti, pritaikyti ir koordinuoti, o ne planuoti ar pasirinkti.[6]

Strategijos formulavimas ir įgyvendinimas

redaguoti

Strategija paprastai apima du pagrindinius procesus: formulavimą ir įgyvendinimą. Formulavimas apima aplinkos ar situacijos analizavimą, diagnozės kūrimą ir pagrindinių principų plėtojimą. Tai apima tokią veiklą kaip strateginį planavimą ir strateginį mąstymą. Įgyvendinimas susijęs su veiksmų planais, kurių buvo imtasi, kad būtų pasiekti tikslai, laikantis nustatytos orientacinės politikos.[3][6]

Briusas Hendersonas 1981 metais rašė, kad: „Strategija priklauso nuo gebėjimo numatyti būsimas dabartinių iniciatyvų pasekmes.“ Jis rašė, kad, nepaisant pašalinių veiksnių, pagrindiniai reikalavimai strategijos kūrimui yra: 1) daug žinių apie aplinką, rinką ir konkurentus; 2) gebėjimas nagrinėti šias žinias kaip interaktyvią dinaminę sistemą; ir 3) vaizduotė ir logika renkantis tarp konkrečių alternatyvų. Hendersonas rašė, jog strategija buvo naudinga, dėl: „ribotų išteklių, priešininko pajėgumų ir ketinimų nežinojimo; negrįžtamo išteklių įsipareigojimo; būtinybės koordinuoti veiksmus per tam tikrą laiką ir atstumą; nežinios dėl iniciatyvos kontrolės; ir priešų abipusio tarpusavio suvokimo pobūdžio.“[8]

Karo teorija

redaguoti

Karo teorijoje strategija reiškia – „didelio masto visų tautos pajėgų panaudojimas tiek taikos, tiek karo metu, ilgo nuotolio planavimas ir plėtra, norint užtikrinti saugumą ir pergalę“ (Random House Dictionary).[4]

Moderniųjų vakarų strateginių tyrimų tėvas Karlas fon Klauzevicas apibrėžė karinę strategiją kaip „pasinaudojimą kovomis, siekiant pasiekti norimą karo baigtį.“ B.H Liddello Harto apibrėžimas deda mažiau dėmesio į kovas, jis strategiją apibrėžia kaip „kariuomenės platinimo ir pritaikymo meną norint pasiekti politikos tikslus“. Taigi, abu davė viršenybę politiniams tikslams virš karinių tikslų. JAV karinio jūrų laivyno koledžo instruktorius Andrius Wilsonas apibrėžė strategija kaip „procesą, kurio politiniai tikslai yra perteikiami kariniais veiksmais.“ "[9]

Rytų karinė filosofija pastebima daug anksčiau, kaip antai „Karo menas“ (aut. Sun Tzu) maždaug 500 m. prieš Kristų.[10]

Vadybos teorija

redaguoti

Konkurencingos strategijos formulavimo esmė yra bendrovės į savo aplinką susiejimas..


Modernaus verslo strategija 1960 metais atsirado kaip studijų ir praktikos sritis; prieš tai, žodžiai „strategija“ ir „konkurencija“ retai atsirasdavo ryškiausioje valdymo literatūroje .[12][13]Alfredas Čandleris 1962 m. rašė, kad: "strategija yra pagrindinių ilgalaikių tikslų nustatymas įmonėje, ir veiksmų bei išteklių, būtinų įgyvendinti šiuos tikslus, paskirstymas. " Michaelas Porteris 1980 metais strategiją apibrėžė kaip "plačią formulę, kuria verslas ketina konkuruoti, kokie turėtų būti tikslai ir kokia politika bus reikalinga norint įgyvendinti šiuos tikslus ir derinys tikslų, kurių įmonė siekia ir priemones (politikos), kuriomis ji planuoja ten patekti. "[11]

Henris Mintzbergas 1998 metais įvardijo penkis strategijos apibrėžimus:

  • Strategija (kaip planas) – kryptinga veiksmų eiga, siekiant tikslų; panašus į strateginio planavimo sampratą;
  • Strategija, kaip modelis – dėsningas elgesys praeityje, su strategija realizuojama per tam tikrą laiką, o ne planuojama ar skiriama. Kur realizuotas modelis skyrėsi nuo ketinimų, jis nurodė kaip besiformuojančią strategiją;
  • Strategija kaip pozicija – ženklų, produktų ar įmonių rinkoje paieška, remiantis vartotojų ar kitų suinteresuotųjų šalių koncepcijos; strategija daugiausia nustatoma nepriklausomai nuo įmonės veiksnių;
  • Strategija kaip gudrybė – konkretus veiksmas ketinant pergudrauti konkurentą;
  • Strategija kaip perspektyva – strategijos vykdymas remiantis „verslo teorija“ arba natūralaus mąstysenos pratęsimas ar ideologinės organizacijos perspektyva.[14]

Strategija Žaidimų teorijoje

redaguoti

Žaidimų teorijoje strategija remiasi taisyklėmis, kurias naudoja žaidėjas pasirinkdamas tarp galimų apčiuopiamų variantų. Kiekvienas žaidėjas turi galimų strategijų rinkinį darant ėjimus.

Strategija gali rekursyviai pažvelgti į ateitį ir apsvarstyti, kokių veiksmų galima tikėtis kiekviename neapibrėžtame žaidimo etape – pavyzdžiui jei žaidėjas atlieka 1 veiksmą, tai pastato varžovą į tam tikrą situaciją, kuri gali būti gera arba bloga, o jei žaidėjas atlieka 2-ą veiksmą, tuomet oponentui bus pateikta kitokia situacija. Kiekvienu atveju jų pasirinkimas nustatys būsimą situaciją.

Strategija žaidimų teorijoje gali būti atsitiktinė (maišyta) arba nustatyta (gryna). Gryna strategija gali būti suvokiama kaip konkretus atvejis mišrių strategijų, kurių tikimybė yra apibrėžta 0 arba 1.

Strategija pagrįsti žaidimai paprastai reikalauja iš žaidėjo sugalvoti sprendimų seką, siekiant nustatyti geriausią būdą nugalėti varžovą.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ στρατηγία, Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon, on Perseus
  2. ↑ Freedman, Lawrence (2013). Strategy. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-932515-3.
  3. ↑ 3,0 3,1 Mintzberg, Henry and, Quinn, James Brian (1996). The Strategy Process: Concepts, Contexts, Cases. Prentice Hall. ISBN 978-0-132-340304.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  4. ↑ 4,0 4,1 http://faculty.fuqua.duke.edu/~charlesw/LongStrat2010/papers/class%2010/Patterns%20of%20Strategy%20Formulation.pdf
  5. ↑ Kvint, Vladimir (2009). The Global Emerging Market: Strategic Management and Economics. Routeledge.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 Rumelt, Richard P. (2011). Good Strategy/Bad Strategy. Crown Business. ISBN 978-0-307-88623-1.
  7. ↑ American Rhetoric-President John F. Kennedy-Cuban Missile Crisis Address to the Nation-22 October 1962
  8. ↑ Henderson, Bruce (1 January 1981). „The Concept of Strategy“. Boston Consulting Group. Nuoroda tikrinta 18 April 2014.
  9. ↑ Wilson, Andrew (2012). Masters of War:History's Greatest Strategic Thinkers. The Teaching Company.
  10. ↑ Giles, Lionel The Art of War by Sun Tzu – Special Edition. Special Edition Books. 2007.
  11. ↑ 11,0 11,1 Porter, Michael E. (1980). Competitive Strategy. Free Press. ISBN 0-684-84148-7.
  12. ↑ Kiechel, Walter (2010). The Lords of Strategy. Harvard Business Press. ISBN 978-1-59139-782-3.
  13. ↑ Ghemawat, Pankaj (Spring 2002). „Competition and Business Strategy in Historical Perspective“. Business History Review. Harvard Business Review.
  14. ↑ Mintzberg, H. Ahlstrand, B. and Lampel, J. Strategy Safari : A Guided Tour Through the Wilds of Strategic Management, The Free Press, New York, 1998.

Papildomam skaitymui

redaguoti

Nuorodos

redaguoti
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas strategija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Strategija&oldid=7413987"
  NODES
Done 1
jung 1
jung 1
orte 3
Story 3