Syta
Syta (skr. सीता = IAST: Sītā) – viena svarbiausių indų epo „Ramajanos“ veikėjų; viešpaties Ramos žmona. Kadangi Rama laikomas Višnaus įsikūnijimu, tad Syta simbolizuoja jo palydovę Lakšmę.
Pasak „Ramajanos“, Syta yra deivės Bhūmi (Žemės) dukra, įvaikinta Mithilos valdovo Džanakos. Jai suaugus, valdovas surengia svajamvarą, kur nuotaiką laimi Ajodhijos princas Rama. Syta tampa jo žmona ir iškeliauja į Ajodhiją. Tačiau ten viena iš karaliaus Dašarathos žmonų surengia sąmokslą prieš Ramą, tad šis pasitraukia į miškus. Syta, kaip ištikima žmona, keliauja su juo. Drauge keliauja Ramos brolis Lakšmana.
Vieną kartą, jiems klajojant po miškus, Lankos valdovas, demonas (rakšasas) Ravana, pasivertęs brahmanu, pagrobė Sytą, kol Rama su Lakšmana vaikėsi auksinį elnią (jo užsigeidė Syta). Iš grifo Džatajaus sužinojęs Sytos likimą, Rama patraukė į Lanką išvaduoti savo žmonos. Syta buvo uždaryta vienuose iš Ravanos rūmų, ir nesileido jo mylima.
Rama su Lakšmana radę sąjungininkus tarp beždžionių, vadovaujamų Hanumano, užpuolė Lanką ir nugalėjo Ravaną ir jo armiją. Tačiau Rama, išvadavęs Sytą, suabejoja jos ištikimybe. Tada Syta žengia į degantį laužą – ugnis jos nesudegina ir įrodo jos nekaltumą. Pora grįžta į Ajodhiją, Syta tampa karaliene.
Tačiau Ajodhijos žmonės apkalbinėjo Sytą, ir Rama ją, besilaukiančią dviejų vaikų, išsiuntė į miškus. Ten ji sutiko brahmaną Valmikį ir su juo išaugino vaikus – Kušą ir Lavą. Kuomet vaikai paaugo ir buvo priimti tėvo, Syta prasmego į Žemę – grįžo pas motiną Bhūmi.
Indijoje Syta yra garbinama kaip Ramos palydovė (ypač vaišnavų), laikoma tobulos moters idealu. Tačiau iš feministinės perspektyvos, Syta yra nuolankios, visiškai vyrui paklusnios moters, kuri turi įrodinėti savo ištikimybę, simbolis. Šaktistinėje tradicijoje moteris vaizduojama priešingai – kaip nuožmi ir galinga (Durga).
Sytos kilmė gali būti siejama dar nuo Vedų laikotarpio: Rigvedoje minima derlingumo deivė Syta[1].