Tokugava Iejasu

Iejasu Tokugava (徳川家康, 1543 m. sausio 31 d. – 1616 m. birželio 1 d.) – Tokugavų šiogūnato ir Tokugavų šiogūnų dinastijos pradininkas Japonijoje.

Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Iejasu Tokugava

Tokugavos klano emblema

Jo įkurta šiogūnų dinastija valdė šalį nuo Sekigaharos mūšio 1600 m. iki Meidži restauracijos 1868 m. 1600 m. jis tapo visos Japonijos valdovu, 1603 m. pasiskelbė šiogūnu. Oficialiai valdė iki 1605 m., bet darė didelę įtaką jo valdančiam sūnui iki pat savo mirties 1616 m. Jis buvo geras karvedys ir diplomatas, jo kariniai ir diplomatiniai veiksmai lėmė tai, kad Japonijoje susiformavo centralizuota feodalinė valstybė.

Biografija

Jaunystė (1543–1556)

Iejasu gimė 1543 m. Mikavos žemėje. Tikrasis Iejasu vardas buvo Takečijo Macudaira (竹千代 松平). Jis buvo Hirodatos Macudairos (松平広忠), Mikavos žemės kunigaikščio ir kilmingo samurajaus Tadamasos Mizuno (水野 忠政) duktės Odai no Kata (於大の方) sūnus. Iejasu turėjo 11 įbrolių ir įsesių.

Iejasu šeima buvo susiskaldžiusi, nes viena jos dalis palaikė Imagavos, o kita Oda klaną. Dėl to Iejasu nuolat buvo pavojuje.

Iškilimas (1556–1584)

1556 m. Iejasu pagal tradiciją pasikeitė vardą į Macudaira (松平) Džirōsaburō Motonobu (次郎三郎 元信). Po metų jis vedė pirmąją savo žmoną ir dar kartą keitė vardą į Macudaira Kurandonosuke Motojasu (蔵人佐 元康). Grįžęs į savo gimtąją Mikavos žemę, Iejasu kovojo prieš Oda klaną, prieš kurį pirmąją savo kovą laimėjo Terabės apgultyje.

1560 m. pasikeitus aplinkybėms jo klane, Iejasu sudarė sąjungą su Oda klanu.

1567 m. Iejasu paskutinįjį kartą keitėsi savo vardą į Tokugawa Iejasu. Jis skelbėsi esąs Minamoto klano palikuonis, tačiau jokių įrodymų nebuvo rasta.

Iejasu pasiliko Nobunagos Odos sąjungininku ir 1568 m. jie kartu užėmė Kiotą.

Iki 1575 m. Tokugava, padedamas sąjungininko Nobunagos, plėtė savo teritorijas ir galią. 1579 m. Nobunagą bandė nužudyti Iejasu vyriausiasis sūnus ir jo žmona. Sąmokslas nepavyko ir sąmokslininkai buvo nužudyti priverčiant atlikti sepuku. Iejasu paskelbė savo trečiąjį sūnų, Hidetadą Tokugavą kaip savo įpėdinį (antrasis sūnus buvo įvaikintas kitos augančios jėgos, būsimo Japonijos valdovo, Hidejošio Tojotomio).

1582 m. Iejasu sužinojo, kad jo sąjungininkas Oda Nobunaga buvo nužudytas. Iejasu bandė atkeršyti jo žudikui Micuhidei Akečiui, bet pavėlavo, nes Hidejoši Tojotomi nužudė jį pirmesnis. Kadangi žinia apie Nobunagos mirtį pasklido po visą Japoniją, jo žemės liko be valdovo. Pasinaudojęs tokia situacija Iejasu perėmė Nobunagos žemių valdymą.

1583 m. Hidejoši Tojotomi ir Kacuė Šibata kovėsi dėl valdžios Japonijoje. Po kovų Hidejoši tapo galingiausiu kunigaikščiu Japonijoje.

Iejasu ir Hidejoši (1584–1598)

1584 m. Iejasu nusprendė paremti Nobuo Odą kovoje prieš Hidejošį. Po nesėkmingų kovų Hidejoši paskelbė paliaubas Nobuo ir Iejasu. Netrukus Iejasu jau valdė penkias Japonijos žemes. 1593 m. Iejasu tapo Hidejošio patarėju karo reikalais.

1598 m. labai suprastėjo Hidejoši sveikata ir jis išrinko penkis regentus savo 6 metų įpėdiniui. Galingiausias iš jų buvo Iejasu.

Sekigaharos mūšio kampanija (1598–1603)

Iejasu telkė jėgas prieš Hidejošio įpėdinį sudarydamas sąjungas su kunigaikščiais. Gerbiamiausiam regentui mirus, Iejasu nedelsdamas užėmė Osakos pilį ir taip labai papiktino likusius tris regentus.

Didžiausias Iejasu priešas buvo galingas kunigaikštis Micunari Išida. Visa Japonija suskilo į "vakarų stovyklą", remiamą Išidos ir "rytų stovyklą", remiamą Iejasu.

1600 m. spalio 21 dieną įvyko vienas didžiausių ir svarbiausių mūšių Japonijos istorijoje – Sekigahara. Mūšyje dalyvavo apie 160 000 karių. Tokugava laimėjo mūšį ir tapo de facto Japonijos valdovu.

Beveik visos priešiškos jėgos buvo sunaikintos. Buvę "rytų stovyklos" sąjungininkai privalėjo paklusti Iejasu. Hidejošio įpėdinis galėjo dar 10 metų gyventi Osakos pilyje.

Šiogūno laikotarpis (1603–1605)

1603 m. imperatorius Tokugavai suteikė šiogūno titulą. Ši data ir laikoma Tokugavos šiogūnato pradžia. Tokugavų dinastija valdė Japoniją sekančius 265 metus, kurie kartais vadinami Edo laikotarpiu.

Įvedęs tvirtą savo valdžią, 1605 m. Iejasu pasitraukė iš oficialios valdžios ir paliko sostą savo sūnui Hidetadai, tačiau išlaikė realią valdžią iki pat savo mirties 1616 metais.

Apgultis Osakoje

Paskutinis Tokugavų priešas buvo Hidejošio įpėdinis Hidejori Tojotomi. Tokugavų valdymu nepatenkinti samurajai telkėsi aplink Hidejorį teigdami, kad jis yra teisėtas Japonijos valdovas. Norėdamas galutinai sunaikinti bet kokį pasipriešinimą Tokugava apgulė Osakos pilį (1614-1615), jo įsakymu buvo galutinai sunaikinta Tojotomi šeima. Tokugavos tapo absoliučiais Japonijos valdovais.

Gyvenimo pabaiga

Iejasu kapas

Iejasu prižiūrėjo Edo pilies statybas ir joms vadovavo. Taip pat privertė likusius kunigaikščius tapti jo vasalais ir taip galutinai įtvirtinti Tokugavų dinastijos valdžią.

1614 m. šalyje buvo uždrausta krikščionybė, nes Iejasu bijojo, kad krikščionių mokymas kelia grėsmę jo valdžiai.

1616 m. Iejasu Tokugava, pirmasis Tokugavų dinastijos šiogūnas mirė nuo sužalojimų, kuriuos patyrė Osakos apgultyje.

Iejasu kaip asmenybė

Iejasu turėjo pakankamai asmeninių savybių tapti Japonijos valdovu. Jis buvo ir apdairus, ir drąsus. Iejasu dažnai keisdavo sąjungas tam, kad pasiektų savų tikslų. Jo, kaip žmogaus, populiarumas nebuvo labai didelis, tačiau jo bijojo ir gerbė už sugebėjimą vadovauti armijoms.

Taip pat jis sugebėjo išlikti ir ištikimas. Kai jis sudarė sąjungą su Nobunaga Oda, daugiau niekada prieš jį nebekovojo ir abiem sąjunga buvo labai naudinga. Iejasu buvo ištikimas ir savo asmeniniams draugams. Tačiau jis buvo ir labai kerštingas: tapęs Japonijos valdovu, įvykdė mirties bausmę žmogui, kuris jį buvo įžeidęs vaikystėje.

Iejasu buvo beširdis. Jis įsakė nužudyti bet kokį kareivį, kuris gynė Osakos pilį.

Iejasu turėjo 11 sūnų ir 5 dukteris. Trys iš jų tapo vietiniais kunigaikščiais, o vyriausiasis buvo nužudytas paties Iejasu įsakymu.

90 kovų jis kovėsi kaip generolas. Teigiama, kad jis kramtydavo nagus prieš kovas ir kovų metu.

Jis domėjosi kendžucu, turėjo kelis nuosavus instruktorius.