Vėjo nublokšti (romanas)

Vėjo nublokšti

Pirmojo originalaus leidimo viršelis
Autorė	Margaret Mitchell
Šalis	JAV
Žanras	romanas
UDK:	821.111(73)-3 820(73)-3
Pilna knyga	Adelaidės universitetas (ang.)
Originalus leidimas
Pavadinimas	Gone with the Wind
Šalis	JAV
Kalba	anglų
Leidykla	Macmillan Publishers
Išleista	1936 m.
Formatas	Kietais viršeliais
Puslapių	1037
OCLC:	251217271
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas	Vėjo nublokšti
Leidykla	Gamta
Išleista	1993 m.
Vertėja	Julija Benetienė (pirma dalis) Rima Stankevičiūtė (antra dalis)
Formatas	Kietais viršeliais
Puslapių	464 (pirma dalis) 479 (antra dalis)
Pirmajame lietuviškame leidime padalinta į dvi knygas

Vėjo nublokšti – 1936 m. romantinės dramos Margaret Mitchell romanas. Tai vienintelis autorės romanas. Margaret Mitchell kūrinį rašė apie 10 metų. „Vėjo nublokšti“ laikoma viena populiariausių visų laikų knygų, kurios parduota daugiau nei 30 milijonų kopijų, tapusi bestseleriu, įtraukta į Le Monde 100 amžiaus knygų sąrašą. Žurnalo „Time“ įtraukta į geriausių anglų kalba parašytų romanų 1923–2005 m. šimtuką.

Veiksmas vyksta JAV, Džordžijos valstijoje (daugiausia Atlantoje, Džonsbore), kai šalį drebina JAV pilietinis karas ir dar apie dešimtmetį po jo. Pagrindinė herojė – didžiulės plantacijos, pavadintos Tara, savininko dukra Skarlet O‘Hara.

1937 m. romanas laimėjo Pulicerio premiją. Pagal romaną 1939 m. pastatytas filmas tokiu pačiu pavadinimu laimėjo net 8 „Oskarus“. Vėliau pastatytas ir miuziklas, pavadinimu „Skarlet“.

Pavadinimas

Romano angliškasis pavadinimas („Gone with the wind“) paimtas iš Ernest Dowson poemos „Non Sum Qualis eram Bonae Sub Regno Cynarae“ trečiojo posmo pirmos eilutės : „I have forgot much, Cynara! gone with the wind.“ Pagrindinė romano herojė Skarlet O‘Hara šią frazę ištaria, kai Džordžiją užgrobia jankiai (šiaurinių valstijų – Sąjungos) kariai. Ji baiminasi, ar jos namai, plantacija, pavadinta Tara, dar stovi, ar juos kaip visą Džordžiją nubloškė vėjas („also gone with the wind which had swept through Georgia“). Plačiau pavadinimas interpretuojamas ir siejamas su visu pietinių valstijų gyvenimo būdu iki karo. Jis ir yra tai, ką netikėtai ir negailestingai nubloškė vėjas (suprask, karas).

Iš pradžių knygą norėta pavadinti paskutiniąja romano eilute „Rytoj bus kita diena“ („Tomorrow is another day“), tačiau leidėjas pastebėjo, kad tuo metu jau buvo keletas knygų labai panašiais pavadinimais, taigi jis paprašė autorės sugalvoti kitą. Taip buvo pasirinktas „Vėjo nublokšti“ („Gone with the wind“).

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pirma dalis

Veiksmas prasideda Taroje, didžiulėje plantacijoje Džordžijos valstijoje. Skarletė O‘Hara tingiai flirtuoja su Brentu ir Stiuartu Tarltonais – dvyniais, gyvenančiais gretimoje plantacijoje. Broliai kalba apie artėjantį karą, kuris Skarletei visai neįdomus. Beplepant dvyniai užsimena, kad Ešlis Vilksas, vyras, kurį Skarletė jau seniai slapta myli, ruošiasi vesti savo pusseserę Melaniją Hamilton, paprastą ir geraširdę ledi iš Atlantos. Skarletės tėvas Džeraldas O‘Hara patvirtina, kad Ešlis išties ketina vesti Melaniją. Jis taip pat įspėja Skarletę, kad ji ir Ešlis vienas kitam visai netinka ir paragina atkreipti dėmesį į kitus galimus jaunikius.

Skarletė jaučiasi labai nelaiminga, tačiau suvokia, kad Ešlis, matyt, nieko nežino apie jos jausmus, todėl ir ruošiasi vesti kitą. Ji ketina priversti Ešlį pavydėti, o tai ji padarys, rodydama be galo daug dėmesio kitiems vyrams barbekiu vakarėlio, vyksiančio Ešlio namuose – Vilksų plantacijoje Dvylika Ąžuolų, metu ir tik tada prisipažins, kad jis jai brangiausias iš visų. Tarp Skarletei besimeilinančių džentelmenų yra ir Melanijos brolis Čarlzas Hamiltonas ir būsimas Skarletės sesers Sjūlinos O‘Haros jaunikis Frenkas Kenedis. Vis dėlto viskas vyksta visai ne pagal planą. Kai Skarletė pasikviečia Ešlį pasikalbėti dviese bibliotekoje ir prisipažįsta jam meilėje, Ešlis patvirtina irgi ją mylįs, bet vis tiek vesiąs Melaniją. Skarletė skelia Ešliui antausį ir šis išeina, o ji pratrūkusi čiumpa vazą ir sviedžia ją per kambarį. Tačiau kambaryje ji ne viena. Jausmingą sceną stebėjo nepastebimai ant sofos ilsėjęsis nepageidaujamasis, prastos reputacijos Retas Batleris. Visa nustėrusi Skarletė išrėžia šiam, kad jis – ne džentelmenas, tuo tarpu Retas atsako jai tuo pačiu, sakydamas, kad ji – ne ledi. Tačiau vyriškį pakeri Skarletės charakteris. Taip susipažįsta Skarletė ir Retas ir taip prasideda visa istorija.

Vėliau tą pačią dieną, kai žinia apie tai, kad Linkolnas šaukia kariuomenę, pasiekia ir Dvylika Ąžuolų, o vyrai vakarėlyje ima džiūgaudami ruoštis vykti į karą, Skarletė impulsyviai sutinka tekėti už Čarlzo Hamiltono, vis dar tikėdamasi priversti Ešlį pavyduliauti.

Greitai įvyksta dvejos vestuvės. Skarletė gailisi priėmusi tokį sprendimą. Po dviejų mėnesių Čarlzas miršta nuo tymų ir plaučių uždegimo karo stovykloje, net neturėjęs galimybės pabūti karo lauke. Gedėdama Skarletė priversta vilkėti juodus drabužius ir nevaikščioti į jokius vakarėlius ar žmonių susibūrimus.

Skarletė pasipiktinusi griežtomis gedulo taisyklėmis, ritualais. Jai atrodo nepakeliama visus metus dėvėti vien juodus, nė kiek nepragažintus rūbus, sėdėti daugiausia namie ir nedalyvauti viešajame gyvenime. Skarletei gimsta sūnus, kurį ji pavadina Veidu Hemptonu. Skarletė jaučiasi nelaiminga dėl didžiulio nuobodulio ir visai nenorėtos motinystės, o ne dėl vyro mirties. Jos motina Elina O‘Hara, matydama nelaimingą dukrą, išsiunčia ją į Atlantą pas senyvą Čarlzo tetą Pitipetę ir kartu su ja gyvenančią Melaniją, tam kad ši atsigautų.

Antra dalis

Atlantoje Skarletė vėl sutinka Retą Batlerį. Jis ima tariamai svečiuotis pas tetą Pitipetę, kadangi gedinčioms našlėms nevalia priimti namuose vyrų. Teta Pitipetė Reto draugijoje jaučiasi nejaukiai, tačiau Melanija įsitikinusi, kad jis – puikus žmogus. Reto aštrus liežuvis ir sarkazmas siutina ir kartu žavi Skarletę, nors ji ir toliau slapčia svajoja apie Ešlį. Kai šis grįžta per Kalėdas iš karo namo, Skarletė darkart atskleidžia jam savo jausmus, tikėdamasi, kad Ešlis palūš ir atsakys jai tuo pačiu, tačiau Ešlis nori pasikalbėti su Skarlete jam svarbesniu reikalu. Nujausdamas artėjančią karo pabaigą ir Pietų pralaimėjimą, jis priverčia Skarletę prižadėti, kad ši prižiūrės Melaniją, kol jo nebus šalia. Skarletė aklai prižada. Kai Ešlis susiruošia grįžti į atgal į karą, Skarletė desperatiškai puola šiam ant kaklo ir jie aistringai pasibučiuoja. Skaletė pravirksta, darkart pakartodama, kaip stipriai ji jį mylinti ir kad ji ištekėjo už Čarlzo tik tam, kad įskaudintų Ešlį. Ešlis nieko neatsako ir, ištrūkęs iš jos glėbio, išskuba, palikdamas Skarletę.

Melanija pastoja. Pasklinda kalbos, kad Ešlis negyvas, tačiau vėliau paaiškėja, kad jo tiesiog niekas negali rasti. Retui pasiseka sužinoti, kad Ešlis kali jankių kalėjime.

Trečia dalis

Karo frontas sparčiai ritasi pietų link. Kai jankiai galų gale ima atakuoti Atlantą, visi ima evakuotis iš miesto. Teta Pitipetė išvyksta į Meikoną pas savo giminaičius, tuo tarpu Skarletė, Melanija, Veidas ir tarnaitė Prisė lieka namuose. Skarletę aplanko Retas, siūlydamas šiai būti jo meiluže. Įžeista Skarletė atsisako.

Daktaras Midas uždraudžia Melanijai ir Skarletei išvykti, nes Melanija netrukus gimdys. Mieste neliko nieko, kas galėtų padėti, todėl Skarletė pati priima kūdikį, tuo tarpu jau visai šalia miesto esančios fronto linijos griausmas girdisi vis labiau. Po ilgo ir komplikuoto gimdymo daug kraujo netekusi Melanija jaučiasi labai silpna. Skarletė sužino, kad konfederatų armija palieka miestą, o jankiai jau tuoj bus čia, todėl ji liepia Prisei surasti Retą. Ji tikisi, kad Retas padės jiems visiems ištrūkti iš miesto. Jis atvyksta. Visi, Retas, silpna Melanija, jos kūdikis, vardu Bo, Prisė, Veidas ir Skarletė, išvyksta iš miesto, tačiau Retas juos netikėtai palieka, pajutęs pareigą galų gale eiti į karą ir kovoti už Pietus. Prieš palikdamas jis pabučiuoja Skarletę ir prisipažįsta ją mylįs, tačiau ši supykusi jį atstumia.

Grįžusi į Tarą, Skarletė randa nuniokotą plantaciją: padegti pasėliai, apiplėštas namas, pavogti gyvuliai, o dauguma vergų pabėgę. Negana to, mirė jos motina, tėvas, nepakėlęs tokio smūgio, išprotėjo, o seserys vis dar sirgo šiltine, liga, kuri ir nusinešė Elinos O‘Haros gyvybę. Skarletė supranta, kad tik nuo jos vienos priklauso, ar Tara atsigaus ir toliau gyvuos. Stengdamasi prikelti ūkį, Skarletė dirba it vergė, tuo tarpu visa šeima badauja. Skarletė suvokia savo atsidavimą ir ištikimybę Tarai. Vieną dieną į Tarą užklysta jankis, tikėdamasis pagrobti tai, kas dar liko šiuose namuose napagrobta, o pamatęs Skarletę panori ją išniekinti. Skarletė jankį nušauna. Vis dar silpna Melanija, išgirdusi šūvį, atskuba Skarletei į pagalbą. Skarletė pirmąkart pajunta savo brolienei palankumą ir draugiškumą. Moterys apieško negyvo kario kišenes ir kuprinę, o po to, prisiekusios viena kitai, kad niekam apie incidentą nepasakos, palaidoja jį kieme po medžiu.

Prabėgus keliems mėnesiams, Tarą pasiekia žinia, kad karas baigtas. Konfederacija galutinai nugalėta. Sužeisti, nuvargę, likę gyvi kariai patraukia namo. Keletas tokių pakeliui sustoja ir Taroje, prašydami maisto ir nakvynės. Taip Taroje atsiranda Vilas Bentinas, kurį jauniausioji Skarletės sesė Kerina O‘Hara noriai slaugo. Pagijęs Vilas pasilieka Taroje ir imasi ūkio reikalų, taip nuimdamas dalį didžiulės naštos nuo Skarletės pečių. Sjūlinos būsimas jaunikis Frenkas Kenedis prašo Skarletės jos sesės rankos. Skarletė sutinka.

Tuo tarpu Ešlis parašo Melanijai laiškelį, pranešdamas, kad kalėjo jankių kalėjime ir kad netrukus grįš namo. Vieną dieną jis pasirodo kelyje į Tarą. Melanija ir Skarletė išskuba jo sutikti, tačiau Vilas sustabdo Skarletę, sakydamas: „Nesugadink jiems šios akimirkos“. Skarletė nenoriai sutinka, tačiau giliai širdyje be galo džiaugiasi Ešlio sugrįžimu.

Ketvirta dalis

Sąjunga Tarai smarkiai pakelia mokesčius. Prislėgta Skarletė, ieškodama paguodos, užklumpa malkas kapojantį Ešlį. Ji sielojasi dėl Taros, dėl visos susiklosčiusios padėties ir prašo Ešlio pabėgti kartu su ja. Kai ji pravirksta, Ešlis ją apkabina. Prašydamas nustoti verkti, Ešlis pabučiuoja Skarletę. Jis prisipažįsta vis dar ją mylįs, tačiau jis niekada negalėtų palikti Melanijos ir savo vaiko. Skarletė rauda, kad, jei ji neturi Ešlio, jai jau niekas nebesvarbu. Tuomet Ešlis sugriebia saujelę raudonos Džordžijos žemės, įspraudžia ją Skarletei į delną ir primena jai, kad ji vis dar turi Tarą.

Į Tarą atvyksta Džonas Vilkersonas, buvęs plantacijos prižiūrėtojas. Vilkersonas pareiškia savo norą nupirkti Tarą, žinodamas, kad Skarletė neturi pakankamai pinigų sumokėti mokesčius. Įniršusi Skarletė liepia jam tuoj pat išvykti, pažerdama jam į akis delne turėtą saują žemių. Džonas Vilkersonas pagrasina vis tiek nupirksiąs Tarą, kai tik ji ir jos šeima bus išvaryti iš jos, nes jie niekaip nesugebės sumokėti visų mokesčių.

Pasiryžusi žūtbūt išsaugoti Tarą, Skarletė išvyksta į Atlantą prašyti Reto pinigų, pasiruošusi priimti jo anksčiau teiktą pasiūlymą tapti jo meiluže. Skarletė liepia Motinėlei (ištikimai jos šeimos auklei) pasiūti jai suknelę iš puošnių užuolaidų, tam, kad atrodytų pasiturinti prieš Retą. Pasirodo, Retas sėdi kalėjime, todėl Skarletė nuskuba ten neva norėdama paprasčiausiai jį aplankyti. Skarletė rodo Retui simpatiją, kuria Retas Batleris tiki tol, kol pamato sudiržusias ir sugrubusias nuo juodo darbo jos rankas. Supykęs dėl melo, Retas atrėžia, kad neduotų jai pinigų, net jei norėtų. Įžeista Skarletė palinki jam būti pakartam.

Tik išbėgusi iš kalėjimo, Skarletė kaktomuša susiduria su Frenku Kenedžiu, dabar klestinčios parduotuvės savininku. Skarletei į galvą šauna nauja idėja: ji priverčia Frenką patikėti, kad nekantrioji Sjūlina nebegali jo ilgiau laukti ir išteka už kito. Frenkas, prislėgtas tariamos Sjūlinos išdavystės, negali nepastebėti Skarletės. Jis neatsispiria jos žavesiui, veda ją ir parūpina pinigų mokesčiams. Kai Retą paleidžia iš kalėjimo, jis paskolina Skarletei dar pinigų tam, kad ši nusipirktų lentpjūvę, kuri, Skarletės manymu, duotų didžiulį pelną, nes po karo visi skuba atsistatinėti namus. Tiesa, Retas pamini vieną sąlygą – tie pinigai nebus skirti padėti Ešliui Vilksui.

Skarletės nusiminimui, ji ima lauktis Frenko vaiko. Nesigėdydama viešai pasirodyti nėščia ir sėkmingai sukdama savo verslą, Skarletė užsitraukia „Senosios gvardijos“ (ištikimų patriotų, neatsisakančių ikikarinio gyvenimo būdo pietiečių) rūstybę. Gimusią dukrą Skarletė pavadina Ela Lorena.

Skarletė gauna žinią iš Taros apie savo tėvo mirtį. Atvykusi į laidotuves, ji sužino mirties aplinkybes. Pasirodo, Sjūlina bandė įtikinti sunkiai besiorientuojantį Džeraldą pasirašyti tam tikrą dokumentą, kuriuo jis patvirtinų niekada nepalaikęs Konfederacijos ir niekad nėjęs prieš Sąjungą, tam, kad gautų kompensaciją. Trumpam atgavęs sveiką nuovoką Džeraldas suvokė jos ketinimus, klaikiai įniršo ir išsižadėjo Sjūlinos. Dideliu greičiu jodamas namo, Džeraldas bandė peršokti tvorą, tačiau šis šuolis buvo nesėkmingas ir krisdamas nuo arklio Džeraldas nusisuko sprandą. Žmonės smerkia Sjūliną ir kaltina ją dėl tėvo mirties.

Nepaisant to, kad karštai myli Keriną, Vilas paskelbia savo ketinimą vesti Sjūliną tam, kad sušvelnintų žmonių priešiškumą jai. Tuo tarpu Kerina, negalinti atsigauti po mylimojo Brento Tarltono mirties (kartu su broliu žuvo kare), užsidaro vienuolyne.

Skarletė dažnai viena važinėja į darbą, nepaisydama žmonių perspėjimų, kad šiuo metu vienai moteriai šitaip važinėti labai pavojinga, nes daug laisvųjų negrų nebeturi darbo, o kartu ir gėdos, todėl dažnai užpuldinėja baltąsias moteris. Vieną dieną Skarletę, kaip visada vieną grįžtančią iš darbo, užpuola vargetos baltasis ir juodasis, jai kertant vargingųjų kvartalą. Netikėtai pasirodęs buvęs Taros vergas Didysis Semas apgina buvusią šeimininkę nuo užpuolikų. Norėdami atkeršyti už Skarletės ir kitų moterų užpuolimus, Frenkas, Ešlis ir kiti vietiniai vyrai (Kukluksklano nariai) suplanuoja reidą į vargingųjų kvartalą. Reido metu Frenkas nužudomas, Ešlis sužeidžiamas. Jį ir kitus vyrus nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir mirties bausmės išgelbsti Retas, sukūręs jiems tvirtą alibi. Retas įtikina Gražutę Votling, Atlantos viešnamio savininkę, kad ši patvirtinų, neva visi vyrai tuo metu, kai vyko reidas, buvo jos viešnamyje. Vyriškiai jaučiasi pažeminti tokio „negarbingo“ alibi ir nenori jausti Retui dėkingumo už išgelbėtas gyvybes. Tuo tarpu Retas užsitarnauja dar didesnę Melanijos Vilks pagarbą.

Iškart po Frenko laidotuvių Retas pasiperša Skarletei.

Penkta dalis

Skarletė ir Retas susituokia. Skarletė nuoširdžiai mėgaujasi vedybiniu gyvenimu, kadangi Retas negaili savo turtų ir neapsakomai ją lepina. Retas pastato Skarletei didžiulį prabangų namą. Tuo tarpu „Senoji gvardija“ visiškai atsiriboja nuo Skarletės ir Reto, nes, anot jų, šie bendrauja su jankiais ir pernelyg puikuojasi savo turtais.

Skarletė pagimdo Retui mergaitę Bonę, kuri iš senelio Džeraldo paveldi skaidriai žydras akis, o iš Skarletės – grožį. Retas neapsakomai didžiuojasi, myli ir lepina dukrą.

Vieno pokalbio metu praradęs savitvardą Ešlis užsimena Skarletei, kad jis negali pakelti minties, kad Retas liečia Skarletę. Nudžiugusi, kad Ešlis vis dar jai neabejingas, ir nebenorėdama daugiau išduoti savo meilės jam, Skarletė praneša Retui, kad ji nenori turėti daugiau vaikų ir nuo šiol miegos kitame kambaryje. Retas įniršta, tačiau paklūsta jos valiai. Jis atrėžia Skarletei, kad Atlantoje yra ir daugiau lovų.

Skarletės atstumtas Retas visą savo dėmesį ima skirti dukrai. Jis nusprendžia, kad Bonė turi turėti viską, ko užsimanys ir kad ji turi palenkti Atlantą savo pusėn.

Melanija suplanuoja gimtadienio vakarėlį – siurprizą Ešliui. Ji paprašo Skarletės, kad ši užlaikytų Ešlį lentpjūvėje. Susitikę ten Skarletė iš Ešlis smagiai šnekučiuojasi ir prisimena senus laikus. Užplūdus prisiminimams, Skarletė pravirksta, todėl Ešlis, norėdamas nuraminti, ją apkabina. Tuo tarpu tarpdury netikėtai pasirodo Indija Vilks ir Misis Elsing, kurios neteisingai interpretuoja tai, ką pamatė. Jos greitai paskleidžia naujieną. Vėliau tą vakarą Retas, jau sužinojęs apie dienos įvykius, priverčia Skarletę nueiti į Ešlio gimtadienio vakarėlį apsivilkusią pačią puošniausią ir labiausiai akį rėžiančią suknelę. Niekada negalėjusi ir vis dar negalinti patikėti bet kokiu piktu žodžiu apie Skarletę, Melanija palaiko Skarletę vakarėlio metu ir visiems parodo, kad jokiais gandais apie Skarletę ir Ešlį ji netiki.

Tą naktį namie Skarletė randa visiškai girtą Retą. Aklas iš pavydo jis prisipažįsta Skarletei, kad ją myli ir galėtų nužudyti ją, jei tai priverstų ją pamiršti Ešlį. Čiupęs ant rankų, jis nusineša ją į savo kambarį, kur jie praleidžia aistringą naktį. Kitą rytą Skarletė pabunda laiminga ir trokštanti pamatyti savo vyrą, tačiau Retas išvykęs. Jis grįžta po trijų dienų, pranešdamas, kad ruošiasi į ilgą kelionę ir su savimi pasiims Bonę.

Skarletė sužino, kad vėl laukiasi. Pirmą kartą tai ją labai pradžiugina. Retas ir Bonė grįžta namo po trijų mėnesių kelionės. Skarletė siekia susitaikyti, tačiau Retas ją atstumia. Tuomet ji praneša jam, kad yra nėščia ir kad to vaiko visai nenori. Įskaudintas Retas su panieka atrėžia: „Pralinksmėk. Galbūt patirsi persileidimą“. Supykusi Skarletė puola Retą, tačiau jis išsisuka nuo jos antausio. Skarletė praranda pusiausvyrą ir nugarma laiptais žemyn. Ji patiria persileidimą.

Paklaikęs Retas jaučiasi kaltas. Jis dieną naktį sėdi savo kambary ir geria, įsitikinęs, kad nužudė Skarletę. Kai jį aplanko Melanija ir pasako, kad Skarletė jaučiasi jau geriau, jis atveria šiai savo širdį ir išpasakoja viską apie tą didžiulį pavydą, kurį jis jaučia ir kuris privedė prie pastarųjų įvykių. Tačiau jis susilaiko ir neišduoda Melanijai tikrųjų Skarletės jausmų Ešliui.

Po jos ketvirtojo gimtadienio Bonė žūva, bandydama šokti su arkliu per kliūtį (taip, kaip užsimušė Džeraldas O‘Hara). Skarletė kaltina Retą, Retas kaltina save, jie atsisako vienas kitą matyti. Vėliau Skarletė ima gailėtis, kad kaltino Retą, ir beviltiškai trokšta susitaikyti, tačiau tarp jų atsivėrusi gili bedugnė. Toliau jie gyvena kaip nepažįstamieji, kartkarčiais prasilenkiantys koridoriuose.

Kol Skarletė išvykusi kartu su Veidu ir Ela, ji gauna Reto laišką, kuriame parašyta, kad Melanija labai sunkiai serga. Skarletė parskuba į Atlantą, kur sužino, kad Melanija miršta nuo komplikacijų, kurias sukėlė persileidimas. Gimus Bo, gydytojas buvo ją įspėjęs, kad bandyti susilaukti dar vieno vaikelio jai labai pavojinga, tačiau Melanija visada be galo mylėjo vaikus ir norėjo turėti jų daugiau.

Jau visai merdinti Melanija paprašo Skarletės, kad ši padėtų Ešliui ir būtų gera Retui, nes jis ją šitaip myli. Skarletė susiranda Ešlį, norėdama bent kiek jį paguosti. Jis – visai palūžęs. Staiga Skarletei dingteli, kad ji nemyli Ešlio ir niekada nemylėjo. Jis ją traukė, nes buvo nepasiekiamas, ne taip kaip visa kita, ką ji galėdavo gauti tik užsigeidusi.

Skarletė išskuba namo atskleisti savo tikrųjų jausmų Retui. Pasakyti, kad ji nuoširdžiai myli tik jį. Tačiau Retas ją atstumia ir praneša, kad ją palieka. Skarletė apsiverkia ir desperatiškai paklausia: „Tačiau ką aš darysiu? Kur aš dėsiuos?“. Retas atsako: „Jei atvirai, brangioji, man vis tiek“.

Skarletė priblokšta supratusi savo tikruosius jausmus ir ankstesnio elgesio pasekmes. Ji nusprendžia grįžti į Tarą. Ji vis dėlto pasiryžusi surasti kokį nors būdą susigrąžinti Retą. Romanas baigiasi jos žodžiais: „Galų gale juk rytoj bus jau nauja diena!“

Personažai

Batlerių šeima

• Skarlet O‘Hara – pagr. herojė, užsispyrusi ir išlepinta Džordžijos panelė, turtingo plantatoriaus dukra. Skarlet padarys bet ką, kad išsaugotų savo žemę ir gautų tai, ko nori.
• Retas Batleris – Skarlet mylimasis, trečiasis jos vyras, vengiamas visuomenės dėl skandalingo elgesio, tačiau kartais mielai priimamas į draugiją dėl savo žavesio. Labai apsukrus. Nuo pat pradžių stipriai myli Skarlet.
• Veidas Hemptonas Hamiltonas – drovus ir baikštus Skarlet ir Čarlzo Hamiltono sūnus.
• Ela Lorena Kenedi – nelabai simpatiška, drovi Skarletės ir Frenko Kenedžio dukra.
• Bonė Batler – graži, mylima, išpaikinta Skarlet ir Reto dukra.

Pastaba: Filme Skarlet neturėjo vaikų su dviem pirmais savo vyrais. Vienintelis jos vaikas buvo Bonė.

Vilksų šeima

• Ešlis Vilksas – Skarlet meilė (ji visada galvojo, kad jį myli), Melanės vyras, tikras džentelmenas ir svajotojas, skaudžiai išgyvenantis Pietų pralaimėjimą.
• Melanė Vilks – Ešlio antros kartos pusseserė ir žmona, tikra ledi. Nors Skarlet ir laiko ją silpna, Melanė turi plieninę valią ir gerą širdį. Didžiausia ir kone vienintelė Skarlet užtarėja.
• Bo Vilksas – Melanės ir Ešlio sūnus (jam gimti padėjo Skarlet).
• Indija Vilks – Ešlio sesuo. Kadaise buvo beveik susižadėjusi su Stiuartu Tarltonu. Neapkenčia Skarlet, nes jis jai rodė daug dėmesio.
• Meilutė Vilks – Indijos ir Ešlio sesuo, iš pradžių ketinusi ištekėti už Čarlzo.
• Džonas Vilksas – Dvylikos Ąžuolų plantacijos savininkas, Vilksų šeimos galva. Žuvo pilietiniame kare.

Pastaba: Filme Indija Vilks buvo įsimylėjusi Čarlzą Hamiltoną ir neapkentė Skarlet, nes jis vedė ją.

O’Harų šeima

• Džeraldas O‘Hara – temperamentingas airis, Skarlet tėvas.
• Elena O‘Hara – mylima Skarlet motina, kilusi iš aristokratiškos, prancūzų kilmės šeimos, tikra Pietų ledi.
• Skarlet O‘Hara – pagrindinė romano veikėja.
• Sjūlina O‘Hara – jaunesnioji Skarlet sesuo. Tingi, nuolat verkšlenanti ir viskuo nepatenkinta. Iš pradžių ketinusi ištekėti už Frenko Kenedžio, tačiau vėliau ją veda Vilas Bentinas.
• Kerina O‘Hara – jauniausioji Skarlet sesuo. Švelni ir maloni. Vėliau užsidaro Čarlstono vienuolyne.
• Eulalija ir Paulina – Elinos seserys, gyvenančios Čarlstone. Aristokratės, nuolat susirūpinusios dėl savo socialinio statuso.

Kiti veikėjai

• Motinėlė – Skarlet auklė nuo pat jos gimimo; vergė. Anot Reto, tikroji šeimos galva. Dalykiška, tiesmuka ir užsispyrusi. Dažnai preikaištauja Skarlet.
• Prisė – jauna, paika mergaitė; vergė. Skarlet tarnaitė.
• Porkas – O‘Harų šeimos liokajus, Džeraldo patikėtinis.
• Dilsė – Porko žmona. Stipri, tiesmuka vergė. Prisės mama.
• Čarlzas Hamiltonas – Melanės brolis, pirmasis Skarlet vyras. Drovus ir aklai mylintis.
• Frenkas Kenedis – iš pradžių Sjūlinos sužadėtinis, vėliau antrasis Skarlet vyras. Senyvas vyras, trokštantis taikos ir ramybės.
• Gražutė Votling – viešnamio savininkė. Retas jos draugas ir dažnas lankytojas. Geros širdies, prastos reputacijos moteris.
• Arčis – buvęs katorgininkas ir Konfederacijos karys, Melanės tarnas.
• Džonas Vilkersonas – buvęs Taros prižiūrėtojas.
• Vilas Bentinas – Konfederacijos karys, po karo Taroje radęs prieglobstį, kur ir pasiliko padėti Skarlet dirbti ūkio darbus. Įsimylėjęs Keriną, tačiau veda Sjūliną.
• Teta Pitipetė Hamilton – Čarlzo ir Melanės teta, gyvenanti Atlantoje.
• Dėdė Piteris – tetos Pitipetės tarnas ir vairuotojas.

Veiksmo vietos

• Tara – O‘Harų šeimos namai ir plantacija.
• Dvylika Ąžuolų – Vilksų plantacija.
• Persikų gatvė – gatvė Atlantoje, kurioje stovi tetos Pitipetės ir didžiulis naujas Skarletės ir Reto namas.

Politika

Knygoje vaizdingai aprašytas Atlantos kapituliavimas 1864-aisiais ir visa karo atomazaga. Romanas atitinka tikrąją karo istoriją. Išsamus karo atpasakojimas padėjo knygai 1937 m. laimėti Pulicerio premiją.

Knygoje aprašomas ir Kukluksklano judėjimo atsiradimas, jo priežastys. Tuoj po karo Skarletę užpuola du vargetos pietiečiai (vienas iš jų – juodaodis), gyvenantys vargšų kvartale. Keršydamas Skarletės vyras Frenkas Kenedis drauge su kitais vyrais surengia atsakomąjį naktinį reidą į tą kvartalą. Atlantą valdantys jankiai, įtardami vyrus rengiant tokius reidus prieš dabar jau laisvus juodaodžius, ketina suimti juos ir pakarti. Retas ir Gražutė Votling išgelbsti Klano dalyvius, sukurdami jiems puikų alibi. Tačiau Ešlis sužeistas, Frenkas – negyvas. Romane šis reidas vaizduojamas kaip būtinas ir teisėtas, neva tik taip pietiečiai vyrai gali apsaugoti savo moteris, kurias vieną po kitos užpuldinėja be sąžinės ir garbės likę laisvieji juodaodžiai. Tuo tarpu miesto pareigūnai (jankiai), siekiantys suimti visus dalyvaujančius tokiuose reiduose ir prisidedančius prie Klano, vaizduojami kaip žiaurūs okupantai.

Skarletė visgi mano, kad Kukluksklano judėjimas yra pasibjaurėtinas. Jos nuomone, pietiečiai vyrai neturėtų į jį veltis. Nors jai patiko būti guodžiamai ir ginamai dėl to, ką jai teko patirti, Skarletė nenorėjo jankiams suteikti dar vienos priežasties sugriežtinti karinį valdymą Atlantoje, nes tai kenktų jos verslui. Retas taip pat minimas kaip ne itin didelis Klano rėmėjas. Judėjimas vėliau nutrūksta būtent Reto ir Ešlio dėka.

Skarletė išreiškia pažiūras, kurios buvo įprastos tuo laikotarpiu. Keletas pavyzdžių:

• „Kokie kvaili tie negrai! Jie niekada patys nieko nesugalvotų, jei jiems niekas nelieptų“, – pamanė Skarletė, kai grįžo į Tarą iškart po Atlantos kapituliavimo.
• „Kaip jie drįso juoktis, tos juodos beždžionės!… Ji norėtų, kad juos visus tol plaktų, kol kraujas ims lietis… Kokio velnio jankiai juos išlaisvino?!“ – pamanė Skarletė, susidūrusi su laisvais juodaodžiais po karo.

Bet:

• Ji maloni Porkui, atsidavusiam jos tėvo patarnautojui. Kartą Porkas jai pasakė, kad, jei ji būtų tokia maloni baltiesiems, kokia yra juodiesiems, daug daugiau žmonių ją mėgtų.
• Skarletė beveik praranda savitvardą, kai ji išgirsta vieną jankę, sakančią, jog ši niekada nesamdytų juodos tarnaitės, ir kai ta pati jankė pavadina dėdulę Piterį, ištikimą tetos Pitipetės tarną, mulu. Skarletė atrėžia jankei, kad dėdė Piteris yra jų šeimos narys.

Įtaka

Kadangi keletas romano elementų atitinka tikrus Margaret Mitchell gyvenimo faktus, jos asmeninė patirtis galėjo turėti įtakos kontekstui. Jos supratimas ir nuomonė apie gyvenimą Pilietinio karo laikotarpiu atėjo iš vyresnių giminaičių ir pažįstamų žmonių pasakojimų apie karą, iš lūpų į lūpas perduotų Mitchell ir jos kartai.

Nors Margaret Mitchell ir sakydavo, kad „Vėjo nublokšti“ herojai yra išgalvoti, šių laikų tyrėjai atrado panašumų tarp personažų ir kai kurių asmenų iš Mitchell asmeninio gyvenimo ar žmonių, kuriuos ji pažinojo ar buvo apie juos girdėjusi. Pavyzdžiui, Annie Fitzgerald Stephens, Mitchell močiutė iš mamos pusės, gimė 1845 m. Ji buvo airių imigranto, kuris buvo didžiulės plantacijos, įsikūrusios į pietus nuo Atlantos, šalia kelio, pavadinimu Tara, savininkas, dukra. Jis buvo vedęs amerikietę Eliną ir turėjo keletą vaikų – visos buvo mergaitės.

Daug tyrėjų mano, kad menka pagarba ir fizinis brutalumas prieš moteris, kuo pasižymėjo Retas Batleris, paremtas Mitchell pirmojo vyro Red Upshaw elgesiu. Rašytoja su juo išsiskyrė, kai sužinojo, kad jis – girtaujantis kontrabandininkas.

Manoma, jog JAV prezidento Teodoro Ruzvelto motina Martha Bulloch Roosevelt galėjo turėti įtakos Skarletės O‘Haros personažui. Ruzvelto biografijos tyrinėtojas David McCullough sužinojo, kad Mitchell, dirbdama reportere „The Atlanta Journal“ leidinyje, kartą ėmė interviu iš vienos iš artimiausių Marthos draugių Evelyn King Williams. To interviu metu ji labai detaliai apibūdino Marthos Bulloch Roosvelt išvaizdą, manieras ir intelektą. Marthos ir Skarletės panašumai – stulbinantys.

George Trenholm – Retas Batleris?

Tai buvo tikra sensacija, kai 1989 m. archeologas iš Čarlstono (Pietų Karolina) E. Lee Spence paskelbė savo įsitikinimą, kad Margaret Mitchell romanas yra stipriai paremtas tikrais faktais ir kad Retas Batleris iš tikrųjų yra George Alfred Trenholm. Kaip ir Retas, Trenholm buvo aukštas, patrauklus laivyno magnatas iš Čarlstono, užsidirbęs milijonus dolerių blokados metu. Ir tikrasis Trenholm, ir išgalvotasis Retas Batleris buvo kaltinami pabėgimu, pasisavinus Konfederacijos turtą, ir buvo įkalinti tuoj po Pilietinio karo.

Savo knygoje „Treasures of the Confederate Coast: The „Real Rhett Butler“ and Other Revelations“ („Konfederatų pakrančių turtai: „tikrasis“ Retas Batleris ir kiti netikėti atradimai“) archeologas Spence pateikia tai, ką žurnalo „Life“ leidėjai pavadino „triuškinančiais įrodymais“, – laivininkystės ir bankininkystės magnatas George Trenholm yra tikrasis Mitchell romano Retas Batleris. Spence knygoje išdėstyti įtikinami argumentai, neigiantys Mitchell nuostatą, neva Retas – tikrų tikriausia išmonė.

Simbolizmas

Keletą pastarųjų metų buvo tyrinėjamas romano „Vėjo nublokšti“ simbolizmas ir mitologiniai archetipai. Skarletė buvo lyginama su senovės graikų tragedijos heroje, besistengiančia taip tvarkyti gyvenimą, kad jis atitiktų visus jos norus ir lūkesčius.

Romane žemė laikoma galios, jėgos šaltiniu. Taip traktuojama ir Tara, kuri pavadinta kaip kalva Airijoje. Toji kalva žinoma kaip paslaptinga archeologinė vietovė, kuri tradiciškai siejama su senovės airių karalių valdžia.

Tęsiniai

Nors Mitchell ir atsisakė parašyti tęsinį, įgaliojimas vis dėlto buvo suteiktas rašytojai Alexandrai Ripley, kuri 1991 m. parašė romaną „Skarletė“ (jį sudarė dvi dalys: „Skarletė 1“ ir „Skarletė 2“).

Buvo manoma, kad autorius Pat Conroy rašys tolesnę dalį, tačiau projektas žlugo.

2000-aisiais autorinių teisių gynėjai bandė sulaikyti Alice Randall leidinį „The Wind Done Gone“. Knygą, kuri atpasakojo istoriją, tačiau šįkart žvelgiant iš vergų pozicijos. Apeliacinis teismas atmetė ieškovo siekį uždrausti knygą, remdamasis tuo, kad knyga yra parodija, kurią gina JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa. Vėliau abi šalys sutarė, kad knyga vis dėlto bus išleista. Ji tapo bestseleriu.

2002 m. autorinių teisių gynėjai sustabdė neteisėto leidinio „The Winds of Tara“ (autorė Katherine Pinotti) platinimą, tvirtindami, jog tai – pažeidimas. Istorija pasakoja, kaip Skarletė grįžta į Tarą, kur jos šeima susiduria su dideliais išbandymais. Pabrėžiama, kiek toli Skarletė gali nužengti tam, kad apgintų savo šeimą ir namus. Knyga buvo greitai išimta iš knygynų lentynų. Iki tol jos parduota apie du tūkstančius. 2008 m. australų leidėjas „Fontaine Press“ dar kartą išleido „The Winds of Tara“ išimtinai tik vietinei rinkai, išvengdamas JAV autorinių teisių gynėjų įsikišimo.

Antrasis tęsinys buvo išleistas 2007-ųjų lapkritį. Jame pasakojama apie tą patį laikotarpį kaip ir „Vėjo nublokšti“ tik šįkart iš Reto Batlerio perspektyvos. Šis Donald McCaig romanas pavadintas „Rhett Butler's People“ („Reto Batlerio žmonės“).

Kiti žinomi oficialūs ir ne „Vėjo nublokšti“ tęsiniai ar papildymai, pasakojantys apie Skarletės O’Haros ir Reto Batlerio gyvenimą:

• Džulija Hilpatrik „Retas Batleris“ („Rhett Butler“);
• Džulija Hilpatrik „Pavadinsime ją Skarlete“ („We Call Her Scarlett“);
• M. Redklif „Reto Batlerio paslaptis“ („The Secret of Rhett Butler“);
• Džulija Hilpatrik „Paskutinė Skarletės meilė“ („The Last Love of Scarlett“).

Inscenizacijos

Pastatyta daug spektaklių, miuziklų ir kino filmų. Garsiausias – 1939 m. filmas „Vėjo nublokšti“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Clark Gable ir Vivien Leigh.

Bibliografija

• O. Levitski ir O. Dumer „Bestsellers: Color Symbolism and Mythology in Margaret Mitchell’s Novel Gone with the Wind“ (literatūrinė analizė), Amerikos populiariosios kultūros institutas, 2006 m. rugsėjis, internetinis puslapis: APC-Mitchell
• E. Lee Spence Treasures of the Confederate Coast: the „real Rhett Butler“ & Other Revelations, (Čarlstonas/Majamis, ©1995) [ISBN 1-886391-01-7] [ISBN 1-886391-00-9]
• Matthews, James W. „The Civil War of 1936: Gone with the Wind and Absalom, Absalom!“ Georgia Review 21 (1967 m. žiema): 462-69
• May, Robert E. „Gone with the Wind as Southern History: A Reappraisal.“ Southern Quarterly 17.1 (1978 m. ruduo): 51-64
• Ryan, Tim A. Calls and Responses: The American Novel of Slavery since Gone with the Wind, Luiziana, 2008
• Molly Haskall, Frankly, My Dear: Gone with the Wind Revisited, Yale University Press

Nuorodos

• Vėjo nublokšti (filmas) Archyvuota kopija 2009-02-14 iš Wayback Machine projekto.
• Pirmojo „Vėjo nublokšti“ leidimo fotografijos
• Nemokama viešo vartojimo el. knyga
• „Skarletės laiškas“, periodinis leidinys skirtas „Vėjo nublokšti“ fenomenui Archyvuota kopija 2022-07-01 iš Wayback Machine projekto.
• Svetainė apie romano „Vėjo nublokšti“ spausdinimo istoriją Archyvuota kopija 2011-06-29 iš Wayback Machine projekto.
• Internetinė „Vėjo nublokšti“ paroda Archyvuota kopija 2011-05-29 iš Wayback Machine projekto.

Apdovanojimai ir pasiekimai
Prieš tai: Harold L. Davis „Honey in the Horn“	Pulicerio premija už romaną 1937	Po to: John Phillips Marquand „The Late George Apley“