Venesuelos demokratinis veikimas
Venesuelos demokratinis veikimas (AD,isp. Actio Democratica:) – Venesuelos kairioji demokratinio socializmo politinė partija.
Istorija
redaguotiĮkurta 1931 m. Kolumbijoje kaip Kairioji revoliucinė grupuotė Romulo Betankuro ir kitų tremtinių iniciatyva. 1941 m. rugsėjo 13 d. susijungusi su kitomis kairiosiomis politinėmis jėgomis tapo partija Venesuelos demokratinis veikimas. 1945 m. spalio mėn. po valstybės perversmo buvo nuversta Chuano Visentės Gomeso diktatūra, sudaryta AD lyderio Romulo Betankuro laikinoji vyriausybė. 1947 m. priimta demokratinė konstitucija, numačiusi lygias teises ir visuotinius rinkimus. 1948 m. prezidentu išrinktas kitas AD lyderis rašytojas Romulas Galjegas, tačiau jau 1948 m. lapkričio mėn. JAV remiami kariškiai nuvertė vyriausybę, paleido Nacionalinį susirinkimą, uždraudė politines partijas.
1957 m. liepos mėn. pogrindyje buvo įkurta Patriotinė chunta, į kurią įėjo ir AD. 1958 m. sausio prasidėjęs visuotinis streikas peraugo į sukilimą, nuvertusį Markoso Pereso Chimeneso diktatūrą. 1958–1964 m. prezidentu vėl tapo R. Betankuras, tačiau jo valdymo metodais buvo nepatenkinta dalis partijos lyderių ir profsąjungos. 1960 m. ir 1962 m. iš partijos pasitraukė kairieji.
1964–1969 m. prezidentu išrinktas R. Leonis įvedė darbininkų atstovybes valstybinėse įmonėse. Tačiau 1967 m. iš AD atskilo Liaudies rinkimų judėjimo partija. 1969–1974 m. šalį valdė kairuoliška Venesuelos krikščionių socialistų partija COPEI (prezidentas R Kaldera). Bet jų politika nepatenkinti rinkėjai 1974 m. rinkimuose į valdžią vėl sugrąžino AD. Jos lyderis K. Peresas tapo prezidentu ir nacionalizavo naftos bei metalo pramonę, parėmė smulkųjį ir vidutinį verslą, 1978 m. buvo eksproprijuota 267 000 ha dvarininkų žemių.
1979–1983 m. prezidentu išrinktas L. Herera Kampinsas vykdė Lotynų Amerikos šalių integracijos politiką, bandė sušvelninti ekonominę krizę. Rinkimuose į Nacionalinį susirinkimą AD 1983 m. gavo 49,9 % balsų ir 109 vietas, o AD 1983–1988 m. prezidentas Ch. Lusinčis sudarė valstybės, darbininkų ir darbdavių „socialinį kontraktą“ dėl kainų ir atlyginimų suderinimo. 1984 m. priimtas „Tikslų dokumentas“, numatęs visos Lotynų Amerikos demokratizavimą, visuotinių rinkimų įvedimą, užsienio kariuomenių išvedimą ir karinės lygsvaros užtikrinimą. Dalis šių nuostatų tapo Kontadoro grupės „Taikos akto“ pagrindu.
1988 m. parlamento rinkimuose AD gavo 43,7 % ir 97 vietas. Bet 1988–1993 m. prezidentu antrą kartą išrinktam jos lyderiui K. Peresui teko padidinti prekių, komunalinių paslaugų, transporto kainas, todėl šalyje kilo neramumai. Be to, partija neteko populiarumo dėl kai kurių jos lyderių įsivėlimo į korupcijos skandalus.
2000 m. rinkimuose AD buvo gavusi 29 vietas 165 vietų Nacionaliniame susirinkime, dar 5 vietas gavo koalicijos partnerė – Venesuelos krikščionių socialistų partija COPEI. 2005 m. rinkimus AD boikotavo protestuodama prieš prezidento Hugo Čaveso politiką. Tačiau kitos partijos jos nepalaikė ir daugumą parlamente vėl gavo kairioji kraštutinė Hugo Čaveso partija Penktosios respublikos judėjimas, gavusi net 114 vietų 167 vietų Nacionaliniame susirinkime.
Struktūra
redaguotiTuri apie milijoną narių. Struktūra teritorinė. Aukščiausias organas – Nacionalinė konferencija, šaukiama kas 2 metai. Joje sudaromas (dalis renkama) Nacionalinis vykdomasis komitetas, kuriame atstovaujama ir Venesuelos dirbančiųjų konfederacija, bei partijos Valdyba. Be to yra profsąjungų, moterų, jaunimo organizacijų sekretoriatai.
Socialistų Internacionalo konsultacinė narė nuo 1964 m., tikroji narė nuo 1983 m.
Partijos pirmininkai
redaguotiVenesuelos prezidentai
redaguoti- 1945-1948 m. ir 1959-1964 m. Romulas Betankuras,
- 1948 m. Romulas Galjegas,
- 1963-1968 m. Raulis Leonis,
- 1974-1979 m. ir 1989-1993 m. Karlosas Andresas Peresas,
- 1984-1989 m. Chaime Lusinčis.