Vikipedija

Vladislovas Sirokomlė

Vladislovas Sirokomlė
Herbas „Syrokomla“
Herbas „Syrokomla“
Gimė 1823 m. rugsėjo 29 d.
Smolgava, Minsko gubernija Rusijos imperija
Mirė 1862 m. rugsėjo 15 d. (38 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Senosiose Rasų kapinės
Tėvas Aleksandras Kajetonas Kondratovičius
Motina Viktorija Zlatkovska
Sutuoktinis (-ė) Paulina Mitraševska
Veikla poetas
Vikiteka Vladislovas Sirokomlė
Parašas

Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla, tikrasis vardas lenk. Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolgavos palivarke, Minsko gubernija – 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje, Vilniaus gubernija) – lietuvių-lenkų bajoras, žymus vertėjas, publicistas ir poetas, rašęs daugiausia lenkų kalba. Savo raštuose Sirokomlė save vadino lietuviu, bet nusivylė savo nemokėjimu kalbėti lietuvių kalba.[1]

Biografija

redaguoti
 
Vladislovas Sirokomlė jaunystėje

Gimė nedideliame Smolgavos kaime į pietus nuo Minsko (dab. Baltarusija), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo Aleksandras Kajetanas Kondratovičius (Aleksander Kajetan Kondratowicz), motina Viktorija Zlotkovska (Złotkowska). 1833-1837 m. mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje ir Naugarduke, dėl finansinių problemų mokslus turėjo nutraukti ir tapo Nesvyžiaus Radvilų dvaro ekonomu. 1844 m. Nesvyžiuje vedė Pauliną Mitraševską (Mitraszewska). Santuokoje gimė keturi vaikai, iš kurių trys mirė 1852 m. epidemijos metu. 1844 m. su šeima apsigyveno Zalušo dvare prie Nemuno[2], kur gyveno iki 1853 m. Čia gyvendamas V. Sirokomlė pradėjo kurti.

1853 m. persikraustė į Bareikiškių dvarą šalia Vilniaus, ten jis sukūrė daugiausiai savo darbų.[3]. V.Sirokomlė savo bute Vilniuje, Vokiečių gatvėje, organizavo literatūrinį saloną. Jame rinkdavosi anų laikų garsenybės – A. E. Odinecas, M. Malinovskis, E. Tiškevičius, St. Moniuška.[2] Gyvendamas Vilniuje susirgo džiova. Nuo 1860 m. ėmėsi darbo leidinyje „Kurjer Wilenski“, rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis. Pasisakė už valstiečių išlaisvinimą Rusijos imperijoje ir Lietuvos-Lenkijos atsiskyrimą nuo Rusijos imperijos. Už dalyvavimą antirusiškoje demonstracijoje 1861 m. buvo ochrankos suimtas. Jam skirtas namų areštas Bareikiškių dvare, kur 1862 m. rugsėjo 15 d. jis mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Kūryba

redaguoti

Kūriniuose figūruoja istorinės Lietuvos žmonės, istorija, gamta.

Pirmaisiais kūriniais, pasirašytais V. Sirokomlės slapyvardžiu, laikomi humoristinis veikalas „Regento Sikorskio mintys“ ir sonetų rinkinys „Atsiminimai apie Nesvyžių“. Taip pat parašė komedijas „Madinga žmona“, „Namukas miške“, „Kaimo politikai“, pokalbių ciklą „Apie Dievo ir karaliaus šlovę“, poemas „Margiris“, „Senieji vartai“, „Trys lietuvio dukros“, vertė Renesanso poetų kūrinius iš lotynų kalbos.

Parengė kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ [4] bei „Iškylos po Lietuvą iš Vilniaus“ [5] [1]. Pastarajame, išleistame 1857 m., aprašomi Trakai, Stakliškės. Šie duomenys laikomi vertingu XIX a. istoriniu šaltiniu. Nuo 1860 m. išleido straipsnių rinkinį apie Nesvyžių.

Savo tekstuose aiškiai nusivylė nemokėjimu kalbėti lietuviškai. Savo patirtį pokalbyje su kaime gyvenančiu lietuviu netoli Kernavės Syrokomla apibūdino taip:"Čia, kai norėjau kaimiečio ko nors paklausti, jis manęs nesuprato ir atsakė vienu žodžiu „ne suprantu“. Aš, lietuvis grynai lietuviškoje žemėje, negalėjau susikalbėti su lietuviu!".[6]

Išleido lenkų literatūros istoriją ("Dzieje literatury w Polsce", II leidimas Varšuvoje 1875 m., 3 tomai), taip pat lenkų poetų Janicki, Sarbiewski, Szymonowicz, Klonowicz, rašiusių lotynų kalba, kūrinių vertimus (Vilnius, 1852 m., 6 tomai). Pilnas jo poezijos rinkinys išleistas 10 tomų (Varšuva, 1872 m.). Be savo originalios kūrybos vertė iš lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių kalbų, greta kitų P. J. Béranger, J. V. Gėtės, H. Heinės, M. Lermontovo, N. Nekrasovo, T. Ševčenkos kūrinius.

Įamžinimas

redaguoti

Vladislovo Sirokomlės vardu gatvė Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje[7], taip pat trys gatvės Vilniaus rajono gyvenvietėse. Poetui atminti Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje buvo sukurta memorialinė lenta.

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (PDF). šaltiniai.info. pp. 32, 52.
  2. ↑ 2,0 2,1 Vladislavas Sirokomlė, vilnijosvartai.lt
  3. ↑ „Vilniaus rajono savivaldybės administracija - Informacija apie savivaldybę“. vrsa.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-24. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
  4. ↑ Vladislavas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Iš lenkų kalbos vertė K.Bizauskas. Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-02915-7.
  5. ↑ Vladislavas Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Iš lenkų kalbos vertė K.Umbražiūnas. Vilnius: Mintis, 1989. ISBN 5-417-00199-6.
  6. ↑ Griškaitė, Reda (2018). „Zalučės ir Bareikiškių šeimininko Vladislovo Sirokomlės istorikos“ (PDF). Archivum Lithuanicum (lietuvių ir lenkų). 20: 49. Nuoroda tikrinta 23 October 2023.
  7. ↑ Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets : istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 77, 142, 286.
  8. ↑ Bareikiškės, Sirokomlės muziejus Archyvuota kopija 2021-01-24 iš Wayback Machine projekto.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vladislovas_Sirokomlė&oldid=7196100"
  NODES
admin 1